ASMENINĖ REFLEKSIJA: KODĖL VERTA BŪTI MOKYTOJU?

Kartais savęs klausiu: kodėl verta būti mokytoju?

Ypač šiandien, kai apie mokytojo profesiją dažnai kalbame nerimo, nuovargio, didėjančių reikalavimų, atsakomybės ir nuolatinės kaitos kontekste. Keičiasi vaikai ir jauni žmonės, keičiasi technologijos, ugdymo metodai, visuomenės lūkesčiai. Mokytojas turi ne tik išmanyti savo dalyką. Iš jo tikimasi gebėjimo komunikuoti, bendradarbiauti, atpažinti individualius poreikius, kurti įtraukią aplinką, naudotis technologijomis, spręsti konfliktus, valdyti savo emocijas ir dar padėti kitam žmogui augti.

Todėl nenoriu sakyti, kad būti mokytoju lengva.

Bet esu įsitikinusi – būti mokytoju verta.

Mokytojas perduoda daugiau nei žinias

Per savo profesinį kelią sutikau labai daug besimokančių žmonių – vaikų, studentų, suaugusiųjų. Ir kuo ilgiau dirbu švietime, tuo labiau suprantu vieną paprastą dalyką: mokymas nėra vien informacijos perdavimas.

Žinias šiandien galima rasti per kelias sekundes. Informacijos turime tiek, kiek žmonija dar niekada neturėjo. Tačiau informacijos gausa savaime nepadeda žmogui suprasti, kas jis yra, atrasti savo stiprybių, išdrįsti klysti ar patikėti, kad gali daugiau.

Čia atsiranda mokytojas.

Kartais jo svarbiausias darbas nėra paaiškinti teoriją ar išmokyti taisyklę. Kartais svarbiausia – pastebėti žmogų.

Išklausyti.

Padrąsinti.

Pasakyti: "Pabandyk dar kartą."

Arba tiesiog parodyti savo elgesiu: "Aš tavimi tikiu."

Mes nežinome, kuris mūsų sakinys pasiliks

Mokytojo darbo rezultatai ne visada matomi iš karto.

Galime parengti puikią paskaitą ir nežinoti, ką iš jos žmogus prisimins po penkerių metų. Galime ilgai aiškinti teoriją, o jo atmintyje pasiliks visai ne teorija.

Galbūt liks vienas mūsų sakinys.

Vienas pokalbis po paskaitos.

Vienas padrąsinimas.

Viena situacija, kai nesukritikavome už klaidą, o padėjome suprasti, kaip iš jos pasimokyti.

Man atrodo, kad tai yra viena gražiausių ir kartu atsakingiausių mokytojo profesijos pusių: mes niekada iki galo nežinome, kokį pėdsaką paliekame kitame žmoguje.

Todėl mokytojo žodžiai turi svorį.

Mokydamas kitus, pats niekada nenustoji mokytis

Dar viena priežastis, kodėl man artimas švietimas, – mokytojas negali sustoti.

Kiekviena nauja grupė yra kitokia. Kiekviena auditorija kelia naujus klausimus. Kartais studento klausimas priverčia iš naujo perskaityti tai, ką, atrodė, jau seniai žinai. Kartais jaunas žmogus parodo reiškinį visiškai kitu kampu ir supranti, kad mokytojas nėra vienintelis žmogus auditorijoje, turintis ką pasakyti.

Man visada buvo artima mintis, kad mokymas yra abipusis procesas.

Aš mokau kitus, bet kiti moko mane.

Jie skatina mane skaityti, ieškoti, abejoti, tikrinti savo įsitikinimus, domėtis naujais reiškiniais ir keistis.

Gal todėl švietime taip sunku "pasenti" profesine prasme, jeigu išsaugai smalsumą.

Mokytojas neturi būti tobulas

Ilgą laiką mokytojo profesiją lydėjo tam tikras tobulumo lūkestis. Mokytojas turi žinoti. Mokytojas turi mokėti. Mokytojas turi būti ramus, kantrus, pasirengęs, motyvuotas.

Bet mokytojas pirmiausia yra žmogus.

Jis gali pavargti. Gali abejoti. Gali nežinoti atsakymo. Gali suklysti. Gali turėti sunkią dieną.

Man atrodo, kad šiandien ypač svarbu apie tai kalbėti. Mokytojo profesionalumas neturėtų būti tapatinamas su gebėjimu nuolat būti stipriam.

Kartais profesionalumas yra ir gebėjimas pasakyti: "Nežinau, bet paieškokime atsakymo."

Gebėjimas pripažinti klaidą.

Gebėjimas sustoti.

Gebėjimas pasirūpinti savimi, kad turėtum jėgų būti šalia kitų.

Nes pavargęs žmogus negali be galo dalyti savęs.

Tai kodėl vis dėlto verta?

Jeigu šiandien man reikėtų atsakyti labai trumpai, atsakyčiau taip:

Verta būti mokytoju, nes tai viena iš profesijų, kurioje gali tiesiogiai prisidėti prie kito žmogaus augimo.

Ne visada tą augimą pamatysi.

Ne visada sulauksi padėkos.

Ne visada žinosi, kuo tapo žmogus, kuris kažkada sėdėjo tavo klasėje ar auditorijoje.

Bet kažkur jis gali nešiotis dalelę to, ką jam davei.

Žinią.

Klausimą.

Mintį.

Drąsą.

Pasitikėjimą savimi.

O gal paprasčiausią prisiminimą, kad jo gyvenime buvo mokytojas, kuris jį matė.

Po daugelio metų švietime man tai atrodo daug svarbiau už pareigų pavadinimus, ataskaitas, programas ar pasiekimų lenteles.

Mokytojas palieka pėdsaką ne dokumentuose.
Mokytojas palieka pėdsaką žmoguje.

Ir jeigu bent vienam žmogui padėjome labiau patikėti savimi, atrasti savo kelią ar išdrįsti žengti žingsnį, kurio jis bijojo, vadinasi, mūsų darbas turėjo prasmę.

Galbūt būtent todėl, nepaisant visų šios profesijos sunkumų, aš vis dar renkuosi švietimą.

Nes man svarbu ne tik mokyti.
Man svarbu padėti žmogui augti.

Vilma Liaudanskė
Švietimo profesionalė, dėstytoja, lektorė
VšĮ "EduVaisiai"